Tekstilės atliekų tvarkymo teisinio reglamentavimo veiksmingumas žiedinės ekonomikos kontekste

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas tekstilės atliekų tvarkymo teisinis reglamentavimas Europos Sąjungoje ir Lietuvoje, akcentuojant jo reikšmę aplinkos apsaugos, klimato kaitos mažinimo ir žiedinės ekonomikos tikslų įgyvendinimo kontekste. Aptariama, kaip Direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir jos pakeitimai, Europos žaliasis kursas, Žiedinės ekonomikos veiksmų planas bei ES Tvarios ir žiedinės tekstilės strategija formuoja tekstilės sektoriaus transformacijos pagrindą: atskiro tekstilės atliekų surinkimo plėtrą, išplėstinę gamintojo atsakomybę (EPR), ekologinio projektavimo reikalavimų stiprinimą, rinkos skaidrumo didinimą ir cheminių medžiagų kontrolę. Darbe analizuojami atliekų prevenciją, pakartotinį naudojimą, perdirbimą ir ilgaamžiškų gaminių kūrimą skatinantys instrumentai, taip pat vertinami pagrindiniai įgyvendinimo iššūkiai – infrastruktūros netolygumas, perdirbimo pajėgumų ribotumas, ekonominių paskatų suderinamumas ir administracinė našta. Lietuvos atvejis nagrinėjamas kaip pereinamojo laikotarpio modelis, kuriame 2025 m. įtvirtinamas atskiras tekstilės atliekų surinkimas, o išplėstinė gamintojo atsakomybė principo taikymas planuojamas vėlesniu etapu. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad teisinis reglamentavimas yra būtina sisteminės transformacijos sąlyga, tačiau jo veiksmingumas priklauso nuo institucinio koordinavimo, finansinių instrumentų dizaino, technologinės pažangos ir vartotojų elgsenos pokyčių.